Išbarsto trupinius laisva kalnų dvasia,
Nuo jūros dvelkia rudeniškas vėjas,
Raudonais astrais apkabink  mane,
Kol siūs apsiaustą rudenio siuvėjas.

Sugrįš pavargę broliai nebyliai,
Plaikstysis voro įmantriausios gijos,
Tik širdgėla įsiskverbia giliai,
Vorai apleidžia savo karaliją.

Svajonės duš lyg dingusi diena,
Pasaulis versis po keleivio kojom
Ir tik parskridus paukštė dar viena,
Sugrįžt iš tolių jai kimiai kartojom.

Pabusk iš sapno, kol tave girdžiu,
Kol astrais aš  į rudenį sugrįšiu,
Tapyk paveikslą užmirštų širdžių,
Ir ten palaukėj sutupdytų gryčių.