Ne pirmas mudviejų ruduo,
Kurs pranašauja - bus tamsu ir šalta,
O mes pavirsime krankliais, kurie dalijasi būties dausas,
Suprasdami, kad silpstantis - nekaltas,
Tačiau nukritusį vargu prikels kažkas.
Meluoja žemės auksas - '
Grumstas viską išdalinęs,
Skaidrėja vandenys prieš užsnūdimą po ledu.
Mes - du krankliai.
Lyg vieversio nei gulbės nepažinę,
Vis tebeieškantys pavasarinių pažadų,
Sulos stebuklo, kai dangop ji tryjšta,
Kai odą nuneria aistra
Lyg veržiančius lukštus.
Už tą akimirką juk atiduotum viską,
Tačiau žinai, jog bus tik šalta, vieniša, tamsu...
Ak, neliūdėk, nekrank. Bandau tave paguosti -
Vos liesdama paglostau, kad pajustumi - esu.
Mes danguje lig paskutinio mosto.
Abudu žinome - giedra virš debesų.
Tad kyla, mielas, lai nors paskutinį kartą,
Nesidalindami piktais balsais paliekamų dausų.
Ar būtos patirtys yra gražios giesmės nevertos,
Akies kamputyje ištrykštančios
Šykščiu sulos lašu?..