Žmonių  pasaulis tarytum rugių laukas,
Banguoja, sukasi, tai šnara pavėjui,
Kiekvienas stiebas – atskiras pasaulis,
Kiekviena sėkla tam, kad būt daugiau.
 
Ir kai žiūri į platų ir auksinį rugių lauką,
Jis toks gražus, lygus, be piktžolės jokios,
Gal taip atrodyt turi pasaulis išganytas,
Taikus ir sveikas – be nuodėmės sunkios.
 
O kai ateis visuotinės pjūties metas,
Dievams nekelsim mes rūpesčių jokių,
Jei varpos sveikos, tai ir grūdas sveikas
Pasieks vėl žemę ir kils į dangų be skolų.