Tik rudenėjančioje brėkšmo šviesoje regiu,
Kokia trapi būtis,
Kaip trupa mužydėjęs mūsų laikas –
Įstrigęs lengvas pūkas tarp dagių,
Į vėjo ritmą smilgos nebetaiko –
Tik čeža, švokščia kažin ką piktai.
Svirplių lopšinių tarsi nė nebuvo,
O mūsų dausos kažin kur aukštai
Virš juodo kamino, virš pirmo balto dūmo.
Jau ne sula mus guodžia, bet ugnis,
Išbarstom pelenus, užuot veiksme sugruzdę.
Kol tu šalia, esu labai rami –
Nektarą būtą kraujyje dar justi.
Visi sapnai pabėga paryčiais,
Tačiau aš liudiju, kad jie nepamelavo,
Net jeigu mes – tik laikini svečiai,
Net jei graudina pokylio finalas.