Buvo tokia saulėta rudens diena,
Rodos dangus žemei žėrė auksą,
O ruduo vilkėjo aukso drabužius,
Laumių rankomis išpuoštus ir išaustus.
 
Ant galvos spindėjo margaspalvė karūna,
Deimantais, safyrais, smaragdais dabinta,
Šalia jo stovėjo auksu žibanti karieta,
Auksinės  spalvos žirgais kinkyta.
 
Paėmė rudo į rankas vadžias, žirgai tiesiog lėkė
Pro raudonus rudenio klevus, saulės numylėtus,
Pro geltonus beržus, uosius pro žalius pušynus,
Laimino ir sveikino laimingus veidus ir visus žolynus.
 
Plojo, sveikino ir mojo jam tūkstančiai gerbėjų,
Tarpe jų ir aš buvau – rudenėjanti jau feja,
Vis stebiu – skirtingas būna žmogus ir ruduo,
Tai sunkus,  tai lengvas tenka jiems vaidmuo.