Juk būna vėjo gūsis, keliantis aukštai prieš nukritimą,
Kad mums primintų svaigų skrydžio būvį.
Ar jį suprasime kaip vertikalės žinią?
Ilgai sklandysime,
Už dėbėsies nekliuvę?
Ruduo artyn.
Pilkėja visos kryžkelės
Prie ko priglust ir kur dabar beeiti?
Laikyk tvirčiau,
Kad aš pusiau neplyščiau,
Neapraudočiau
Pabaigą kaip kaltę.
Tai tik imiražai, praeities troškimai,
Tai tik jausmai, kurie neišliepsnojo.
Ar mes suprasim vertikalės žinią?
Nebeskubėkim -
Niekur nevėluojam.
Miegos papilkęs mūsų bendras kelias
Po miglomis patogiai susirangęs.
O vėjo gūsis kelia, kelia kelia -
I vienišystę
Graudulingai sprangią.