Iki apokalipsės sekundžių šimtas likę,
Ir nebežinom, kaip sustabdyti miškų gaisrus,
Aplink mirčių daugybė, koalos tyliai mirę,
Ir norisi sakyti ugniai –užgesk, juk taip baisu.
 
Tačiau ugnies liežuviai pašvaistėm virsta,
Pažadinti vulkanai lyg milžinai riaumoja,
Ką tu žeidi, ką aš žeidžiu giliai ir sunkiai,
Kad žemė po mūsų kojom dreba ir vaitoja.
 
Aplink tornadai tarsi galingi paukščiai sukas,
Ieškodami aukų, palieka mus plikus be nieko,
O vandenynų audros – vis aukščio piko siekia,
Ir, priartėdami prie bastiono, jį peršoka lyg slieką.
 
Ar mes dar galime save vadinti žmonėmis,
Gal turim kažkuris dar žmoniškumo trupinius,
Surinkim trupinius ir sulipdykim duonos kepalus
Ir pamaitinkime visus išalkusius, apdegusius.
 
O gal tai visai ir ne mano, ir ne tavo kaltė,
Gal tik aukštybių galios savo jėgas išbando,
O mes tik esam bandomieji pavyzdžiai,
Vienus suplėšo, kitus – konvejeriu išleidžia.