Vadinau ją mamute. Ne motina, mama, mamyte – Jai labiausiai tiko būti mamute.
Kai gimiau mamutei buvo jau keturiasdešimt metų. Buvau vėlyvas, bet labai lauktas vaikas. Vyresnieji broliai Vladas ir Alvydas jau buvo užaugę: vienam aštuoniolika kitam penkiolika metų. Jie jau mokėsi kituose miestuose, tad kasdien man vienai teko mamutės ir tėtuko meilė. Sakė, kad buvau ramus, geras vaikas, anksti pradėjau vaikščioti ir kalbėti. Tėvams buvau tikras mažas stebuklėlis.
Kai mamutė ruošdavo lauktuves broliams, aš vis klausdavau, kam tai bus, o man atsakydavo, kad broliams. Tad vaikščiojau po trobą ir kartojau:
– Deša boliam, sūlis boliam, – lingavau galvele.
Tai sukeldavo visiems namiškiams juoką.
Gretimame, daug gražesniame mūriniame name su balkonu gyveno mano draugė Eglė.
Ji buvo pora metų jaunesnė, vienturtė. Eglutės mama buvo apylinkės sekretorė, o tėvelis mechaninėse dirbtuvėse vadovavo mechanizatoriams, tad Eglutė buvo palepinta, bet "nepasikėlusi" ir labai gera draugė. Mes abi per laukus bėgdavom į dirbtuves, nes ten buvo daug spalvotų skudurėlių traktoriams valyti, iš kurių mes siūdavom rūbelius savo nuogoms lėlėms.  Tuo metu ir pliką lėlę buvo sunku rasti pirkti. Su pirktiniais rūbeliais mes neturėjom, tad kaip sugebėjom taip ir siuvom.
Savo ankstyvuosius vaikystės metus prisimenu su didžiausiu džiaugsmu ir kartu gilia nostalgija. Buvau mylimas ir laimingas vaikas, tik šiek tiek nedrąsi.
Jei mamutė mane pasiųsdavo pas savo draugę Šliūželienę gatvės gale ko nors paskolinti ar ką nunešti, aš vis atsikalbinėjau:
– O pro kur aš ten įeisiu, ką sakysiu?
Mamutė atšaudavo:
– Pro kaminą.
Nori nenori tekdavo eiti, kad ir labai spyriojausi. Šliuželienė buvo šmaikšti teta ir geraširdė, ji visada pašnekindavo, duodavo kokį nors saldumyną. Grįždavau namo jau drąsi ir patenkinta. 
Tiesa, noriu dar paminėti vieną savo draugę Onutę, kurios troba buvo už Eglutės. Onutė su mumis nežaisdavo, nes turėjo jaunesnį brolį, kurį jai teko nuolat prižiūrėti. Kai Onutei buvo vienuolika metų, šeimoje dar gimė sesutė Alma. Ir vėl Onutė tapo aukle. Ir dar prisimenu, kad tuo metu Onutės mama man atrodė labai pikta. Ji vis bardavo Onutę.
Tiesa, daug vėliau, kai jau užaugome, Onutės mama buvo labai miela, geraširdė moteris.
Mūsų miestelis buvo prie nedidelio ežeriuko, jis net vadinosi Šventežeris. Vasaromis  visi gatvės vaikai, žinoma išskyrus Onutę, bėgdavom prie ežero. Be manęs ir Eglutės atbėgdavo Marytė, Rimas, Audrutė, Romas. Vyresnieji mane išmokino plaukti. Tiesa, neįmantriai – šuniuku. Bet vis tiek jaučiausi išdidi. Dar labai mėgau žvejoti, broliai man padarydavo meškerę botagėlį ir ja traukiau iš ežeriuko karosus.
Laiminga, nerūpestinga vaikystė tęsėsi iki devynerių metų, kol mirė tėvelis. Ta diena tapo juodžiausia mano  vaikiškame gyvenime. Tėvelį ištiko infarktas gulint lovoje, miegant. Sveikata jis skundėsi tik vieną dieną. Tėvelio laidotuvės praplaukė akyse tarsi košmariškas sapnas: žmonių jūra, eisena, vainikai, juodi drabužiai.
Metams, o gal ir ilgesniam laikui, mamutė nutilo, jokio juoko, garsių kalbų, žmonių. Namuose įsivyravo kapų tyla. Atrodė, tarsi kas pakeitė mano mamutę. Su ja nutilau ir aš. O dar ta baimė. Daug metų, turbūt visą vaikystę bijojau viena įeit į tuos kambarius, kuriuose mirė ir buvo pašarvotas tėvelis. Dar atsirado paniška laidotuvių baimė.
Paskui skausmas nuslopo, vėl su mamute drįsdavom juoktis, pašmaikštauti, į namus užsukdavo kaimynai, ateidavo mano draugės. 
Laikas bėgo nenumaldomai ir nors buvau linksma ir laiminga giliai širdelėje tūnojo dar vienas jausmas. Po tėvelio mirties labai bijojau netekti ir mamutės. Kas rytą vos atbudus  klausydavausi garsų sklindančių iš virtuvės: puodų tarškesio, radijo taško balso ir kitų. Jei jų nesigirdėdavo su baime tykindavau į mažutį kambarėlį prie virtuvės, kur miegojo mamutė.
Labai bijojau rasti ją jau nekvėpuojančią ir likti visiška našlaitė. Ir labai apsidžiaugdavau, kai mamutė atmerkdavo akis ir tardavo :
– Labas, vaikeli, pramigau, – ir veidas nušvisdavo giedra šypsena. 
Bet mamutė pramigdavo labai retai, nebent iki nakties triūsdavo virtuvėje ar prie siuvamosios. Ji buvo puiki šeimininkė ir siuvėja, tortų kepėja. Pas ją tortus užsisakydavo žmonės iš viso Lazdijų rajono, taip pat, kol dar sveikata leido, kviesdavo ruošti vestuvių ar šermenų vaišių. Ji buvo visiems reikalinga. 
O dar ir valdišką darbą turėjo, kas antrą savaitę mokyklos bendrabutyje dirbo naktine auklyte. Ji turėdavo sužiūrėti, kad kambariuose būtų tvarka, visi bendrabučio gyventojai nusipraustų, naktį prikelti "šlapukus", tai yra tuos vaikučius, kurie šlapinosi į lovą, taip pat prinešti vandens, nes jokių patogumų nebuvo.
Kiekvienais metais tarp bendrabučio kambarių vykdavo pasirodymų konkursai.  Kiekvieno kambario gyventojai norėdavo laimėti. Ir visi jie prašydavo auklytės padėti. Mamutė padėdavo tvarkingiausio kambario gyventojams. Ji kūrė kupletus arba pasakas, siuvo atlikėjams rūbelius, repetavo su jais. Dažniausiai laimėdavo tas kambarys, kuriam padėdavo auklytė. Laimėtojai gaudavo tortą ir kitokių dovanėlių. Ir kiti vaidintojai nelikdavo nuskriausti, gaudavo skanumynų. Visada ir aš eidavau pažiūrėti vaikų pasirodymų ir džiaugdavausi su laimėtojais. Juk per pasirodymus vaidintojai dažnai dėvėdavo ir mano kelnes kojines, sijonėlius ar ryšėjo kaspinus.
Tik su amžiumi labai prastėjo mamutės sveikata. Ją kamavo nepakeliami sąnarių skausmai, o juos malšinantys vaistai ėdė mamutės širdį, kenkė kepenims. Paskutiniais darbo metais ji į darbą bendrabutyje eidavo pasiramsčiuodama lazdele, o namuose kartais prireikdavo ir dviejų lazdelių. Tačiau mamutė nepasidavė, ji kiekvieną rytą su skausmu lipo iš lovos ir mankštinosi. Taip ji neleido visai sustingti savo iškraipytiems sąnariams.
Mes viena kitą besąlygiškai mylėjome, guodėme, kartu džiaugdavomės mano gautais pažymiais. Tik labai retai susipykdavome. Mamutė siuvo man sukneles, o augant man jų norėjosi įmantrių, madingų. Tad prie siuvimo mašinos kildavo ir nesutarimų. Vieną kartą supykusi aš išrėžiau :
– Tokia jūs čia ir siuvėja.
Mamutė nieko nesakė, tik taip pažiūrėjo į mane, kad man kilo didžiulė gėda. Daugiau niekada taip nesakiau. 
Tarsi pro šalį skubėjo dienos, aš užaugau, tapau mergina, jauna moterimi, ištekėjau, sulaukiau savų vaikų. Visada jiems norėjau būti tokia mama, kokia man buvo mano mamutė. Pats šviesiausias saulės spindulėlis. 
Mamutė mirė 75—erių. Mirė mano kambaryje, mano lovoje.
Labai dažnai ją prisimenu, prisimenu tai, ką ji man davė, prisimenu savo vaikystę, mažus, bet šviesius savo vaikystės namus. Dabar juose gyvena kiti žmonės, auga kiti medžiai ir gėlės.
Kartą, po daugelio metų užsukau į savo vaikystės kiemą. Sunkiai jį beatpažinau. iš perstatyto namo išėjo nepažįstama moteris. Ji paklausė, ko aš ieškau. Akys paplūdo ašaromis, negalėjau ištarti nei vieno žodžio. Moteris man pasiūlė stiklinę vandens. Aš sunkiai išlemenau:
– Aš čia gimiau ir užaugau.