Susipratau ir nebegraudinuos,
Kad išryškėjo margas vaizdo laikinumas –
Nėra ko purkštauti prieš rudeninį vėją.
Neprisitaikymai piktumais atsirūgo,
Užuot nuščiuvus ir tiesiog glūdėjus.
Gamta sijoja – gyvas ar negyvas,
Belieka klausti pulso, ar dar tvaska,
Ne viskas auksas, auksu kas sužibo.
Geidautas daugtaškis labiau, negu baigtinis taškas.
Viltis iš lūkesčių nuogom tiesom vaduojasi,
Kai lietūs skalbia keliauninko dulkes.
Susipratau, kad jau nebevėluoju,
Tiktai bijau po lapais atsigulti.
Šiek tiek nuvargino kasdienis suklusimas,
Kokie skrajūnai pralekia, palieka.
Po miglomis spalvingas pilksta grimas
To, kas užleist privalo užgyventą vietą.
Tas lapas krintantis ne pasigavo vėją,
Bet vėjo saujoje lyg užkerėtas supasi.
Apžilpink liūdinčius ryškiom spalvom, rugsėji,
Sulos likučiai iš akių – tik rūkas.