Visi sėdime didelėje Lujiso tėvų mašinoje ir vykstame pasiimti Kelės. Esu visiškai įsitikinusi, kad kelionė bus įdomi ir netgi ypatinga. Kelei prisijungus prie mūsų sustojame degalinėje ir Lujisas visiems nuperka kavos. Žiūrėdama susimąstau ar jis dabar būtų toks draugiškas, su užsidegimu tarnaujantis bažnyčioje ir turintis tvirtą tikėjimą ir santykį su Dievu, jei būtų gyvenęs su mano tėvu kai šis dar gėrė. Arba dar blogiau - jei tėtis nebūtų nustojęs gerti. Jei Liza nebūtų jo palikusi. Lujisui grižus į mašiną tėtis tiesiog įgarsina mano apmąstymus.

- Kai Liza paliko mane ir Lujisą jaučiausi labai motyvuotas mesti gerti. Tikėjau, kad kai būsiu blaivus ir pamatysiu savo sūnų aš galėsiu juo didžiuotis, nes jis užaugs geresniu žmogumi nei gyvendamas su smurtaujančiu alkoholiku ir ko-priklausoma motina. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Aš tikrai didžiuojuosi Lujisu.

- Ar yra dar kas nors kas motyvuoja tave išlikti blaiviu? - pasidomi Lujisas.

- Žinoma. Daug dalykų. Skyrybos su Liza buvo mano pirminė motyvacija. Dabar viena iš priežasčių kodėl noriu likti blaivas - nenoriu prarasti visko ką susigrąžinau nustojęs gerti, taip pat blaivas visur pastebiu grožį. O kai noriu užgerti klausausi muzikos, spotify turiu visą grojaraštį "blaivybės dainų". Kartais piešiu. Kai buvau reabilitacijoje gydytojas paskyrė piešimą kaip terapiją.

- Reabilitacija yra ligoninė ar kažkas panašaus?

- Kažkas tarp ligoninės ir labai griežtos sanatorijos. Savo noru ten pasiprašiau. Nes atrodė, tai buvo mano vienintelė viltis nustoti gerti. Ten prasidėjo mano 12 žingsnių kelionė. Pirmosios grupės. Pirmi ženkliukai. Kiekvieną dieną. Ten negalėjau naudoti telefono, negalėjau vartoti jokių vaistų, net rūkyti buvo uždrausta. Bet viso to reikėjo sveikimui. Būdavau užimtas nuo ryto iki vakaro. Gerti tiesiog nebūdavo laiko. Paskui ir nebenorėjau. Po reabilitacijos aš susižadėjau su tuometine savo mergina. Paskui ir susituokėme. Po pusmečio.

- Mama taip pat turėtų vykti į reabilitaciją. Mes ją lankytume. Jei yra tokia galimybė. - nedrąsiai įsikišu į pokalbį.

- Jeigu ji to norės. Aš pasiūlysiu, bet ji gali ir nesutikti. Šiandien ji buvo susirinkime su manimi. Manau, ji pasveiks. O reabilitacija pagreitintų sveikimą.

- Aš noriu tik vieno - kad ji pasveiktų. Tai mano vienintelis troškimas.

Lujiso tėtis įjungia grojaraštį ramių šlovinimo dainų. Šiek tiek keista sakyti "Lujiso tėtis" žinant, kad mes turime tą patį tėtį. Važiuojame keliu kurio nei vienas nežinome ir nei kiek nesijaudiname. Dainuojame beveik visas dainas iš grojaraščio ir kartais trumpai pasikalbame. Visą kelionę Lujisas ir Kelė sėdi susikabinę. Galiausiai mergina kiek įsidrąsina ir prisiglaudžia prie Lujiso. Nemeluosiu, truputį pavydu, bet džiaugiuosi, kad mano brolis laimingas.

- O, meilė ore - paerzinu. Niekada anksčiau nesu jo erzinusi, bet manau broliai ir sesės mėgsta erzinti vieni kitus.

- Meilė mašinoje - pataiso Lujisas.

- Ei, mes tik draugai - Kelė įsiterpia.

- Žinau, aš irgi taip sakyčiau - atšaunu.

Pastebiu kaip tėtis nusijuokia pamatęs mus "besipykstančius", o Lujiso mama tiesiog prataria "tie vaikai" ir taip pat nusijuokia. Staiga noriu, kad laikas sustotų ir galėtume tiesiog gyventi šiame momente. Žinau, kad Lujisas ir Kelė jaučiasi taip pat. Galiausiai mes sustojame gražioje ežero pakrantėje ir visi išlipame iš mašinos. Smėlis švelnus ir baltas, visai kaip prie jūros. Vakarinis dangus jau pradeda keisti spalvą iš mėlynos į rožinę, oranžinę ir violetinę. Lujisas su tėčiu atsisėda kiek atokiau nuo visų, likusieji tiesiog sėdime ant tilto kojas įmerkę į dar šiltą vandenį. Panašu, kad jie abu ilgai laukė tokio tėvo ir sūnaus laiko, tad visiškai suprantu kodėl atsiskyrė.

- Po to kaip ši diena prasidėjo, nedrįsau net pagalvoti apie tokią jos pabaigą. Rami, jokių konfliktų, su galimybe labiau pažinti savo brolį ir jo šeimą ir išgyventi tokią ramybę, kokią tik Dievas gali suteikti. Ryte apšaukiau mamą ir mes tikrai stipriai susipykome. O kai Lujisas pasiūlė užeiti, galvojau, kad tiesiog pabūsiu porą valandų kol nusiraminsiu. Gailiuosi, kad ją apšaukiau, bet nepajėgiau susivaldyti. O dabar jaučiuosi kaip sapne. Tokiame iš kurio pabusti nenoriu - prisipažįstu.

- Kaip supranti Dievą? - pasidomi Kelė. Ar žmonės šiandien susitarę kalbėti su manimi apie Dievą?

- Nežinau. Aš visai Jo nesuprantu. Žinau tik faktą, kad Jis visada šalia, kad Jis mūsų nepalieka. Bet koks Jis aš net neįsivaizduoju. Kai kurie žmonės sako, kad jie turi asmeninį ryšį su Juo, bet aš neturiu...

- Ar norėtum turėti? - ji pažvelgia man į akis lyg jau būtų pasiruošusi dabar pat melstis už mane.

- Nežinau. Nesu tikra. Kol kas man užtenka Jo tiek, kiek jaučiu. Bet turbūt turėčiau Jo paprašyti, kad mama pasveiktų. Kad Dievas dovanotų jai blaivybę. Kaip tėčiui. Bet nedrįstu. Atrodo, kad Jis pagalvos, kad esu įžūli su tokiais prašymais.

- Visada gali prašyti. Joks prašymas nėra per didelis Jam. Tik turi suprasti, kad tu nesi atsakinga už mamos sveikimą. Ji pati turi imtis veiksmų ir suprasti, kad jai to reikia. Jos atkryčiai ne tavo kaltė - įsiterpia Lujiso mama.

- Niekada nebandžiau melstis. - susigėstu.

- Gali pabandyti. Jei nori, žinoma - išgirstu padrąsinimą iš Kelės.

Nedrąsiai pripažįstu, kad tikrai noriu pabandyti. Visi šalia esantys mane padrąsina. Galiausiai net nepajuntu kaip Kelė ir aš sėdime susikabinusios. Ji laiko abi mano rankas. Abi užsimerkiame. Meldžiuosi už mamą, sau neprašau nieko. Vieno tik noriu, kad mama nustotų gerti. Melstis baigiame kai danguje ima rodytis pirmosios žvaigždės ir Lujisas nusprendžia, kad reikėtų pavakarieniauti lauke.

- Noriu, kad šis vakaras tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Ir žinoma, daugiau pabendrauti su Elijumi... o tokia bendra vakarienė tam labai padėtų - paaiškina Lujisas

- Gera mintis. Tuoj nuvažiuosiu nupirkti užkandžių ir kolos. Greitai grįšiu - pritaria tėtis.

Aš pasiskundžiu, kad man šalta, tad Lujisas duoda man savo megztinį. Laukdama kol tėtis grįš einu truputį pasivaikščioti su Kele ir pasidalinu savo įtarimais, kad ji galimai Lujisui patinka, o ji prasitaria, kad taip pat kažką jaučia jam.

- Lujisas yra vienas iš nedaugelio vaikų mokykloje, kuris nesišaipo, kad savo tėtį vadinu tėveliu. Ar tikrai keista, kad jį taip vadinu?

- Visai nekeista. Vaikai keisti - šypteliu - koks jiems iš viso skirtumas kaip tu savo tėtį vadini. Man net mielai skamba. Aš mamą kartais irgi mamyte pavadinu. Nes kodėl ne. Kai ji blaiva mes labai gerai sutariame.

- Ji pasveiks. Aš tuo tikiu. Nuoširdžiai. Ne veltui meldėmės. Šiuo metu jai labai reikia tavo ir tavo tėčio palaikymo.

Pasikalbėjusios grįžtame prie visų kitų. Tėtis jau grįžęs. Vakarienė tęsiasi porą valandų. Visi šnekučiuojamės ir šįkart klausomės Kelės grojaraščio. Mašinoje dar truputį padainuojame ir galiausiai Kelė pasimeldžia ir užsnūsta.

Rachelė - vyresnioji Lujiso sesuo prataria, kad tai buvo pati geriausia kelionė kurią jie yra turėję.

- Gal galėtų Kloja ir Kelė miegoti pas mus? Na, žinoma ne mano kambaryje. Su Abigaile ir Rachele. - Pasiteirauja Lujisas.

- Žinoma gali. Tuoj parašysiu Kelės tėčiui. - Lujiso mama atsisuka į mano tėtį - tu juk nieko prieš, kad Kloja šiąnakt liktų pas mus?

- Žinoma, tegu lieka. Nežinia kokiame stovyje Amanda, tai gal šiandien jai net geriau būtų pas jus.

Beveik privažiavus mano namus vaikinas staiga paklausia ar tėtis rytoj 10 valandą ateis į bažnyčią. Labiausiai nustembu išgirdusi kai Lujisas pagaliau pavadina jį tėčiu.

- Žinoma ateisiu, sūnau. Pasimatysime rytoj.