Skruzdės žudikės eina į karą,
Joms vadovauja ir jas ten varo
Pyktis dėl nieko, pyktis dėl kelio,
Kad ne ta kryptim jis nuvingiavo.
 
O nuvingiavo jis per žalias pievas,
Pilnas skanios ir šviežios žolės,
Nieks nebadauja, šypsosi Dievas,
Skruzdės žudikės tuojau atvės.
 
Tuojau perkūnas, dangaus galiūnas,
Laidys žaibus lyg taikliausias strėles,
Prapliupę lietūs nušluos plėšrūnes
Ir suvarys į gardus lyg benames ožkas.
 
Ir baigsis karas net neprasidėjęs,
Teks vėl sugrįžti į ten, iš kur atėjo.
Gal vis gi geriau gyventi draugystėj,
Būt ne žudikėm, o genties pribuvėjom.