Jos įsčiose nešiojo po mėnulį,
Upes sapnavo ir baikščias žuvis,
Sapnus padauginę vis gavo nulį,
O saulės neregėdavo išvis.

Jos tilpo vasarose, bitės soty,
Rasos lašely, puokštėj debesų,
Skalsa pripildė molinį ąsotį,
Visus mylėjo ligi pat dausų.

Tik rudeniui atėjus lenkė galvas,
Variniai lapai painiojos kely,
Tai kas, kad rudenį ryškiausios spalvos,
Bet tu iš vasaros liūdnai eini.

Voratinkliai pasklido po palaukę,
Jos nepažino naktį pilnaties,
Laukai nurudę vis pro šalį plaukė,
Kai jos pabudo iš gilios nakties.

Ir buvo jos lyg tyčia, lyg netyčia
Laukinės laumės, dingstančios slapčia,
Ir nežadėjo pasilikti šičia,
Tik sušmėžavo tyliai ir vogčia.
.........
Jos įsčiose nešiojo po mėnulį
Ir nežinojo savo laiko čia.