Nei lapų šlamesio, nei paukščių balso,
Vien rūko glėbyje ištirpusi tyla.
Žali dar medžiai, tik takas gelsvas,
Voratinkly pakibus virpanti rasa.
 
Rodos, girdi ne tik širdis kaip plaka,
Bet ir mintis, jų beriamus žodžius:
— Paimk, paimk ramybės pilną saują
Ir nešk, kur ilgis tylumos žmogus.
 
Tačiau žinau — bus saujos maža.
Tai tik lašelis šių dienų laike,
Kai baimė, nežinia upeliais teka
Ir lūžta jaunas žiedas audroje.
 
Sugrįšiu į namus, bet šauksmo neišvengti,
Neramios žinios kris akmenimis —
Sutemus ateitis, pandemija, migrantai,
Temidės mantija su skylėmis.
 
O čia ramu. Duok, Dieve, kad tai būtų
Ne ryto sapnas, ne minutės dovana,
Kad nugalėtas blogis, nieks nežūna,
Prie veido glaudžiasi palinkusi šaka.