Pradžia visuomet graži lyg kylanti saulė,
Pilna spindesio, šilumos ir kaitros ir,
Apakinti jos grožio, nepastebim, kada
Atslenka apgaulė, suvedžiotoja tamsos.
 
 Ji išsiurbia visus mūsų syvus ir jėgas,
Paliekame lyg tušti koriai, kuriuose vos
Dar juntamas medaus kvapas ir jau niekas
Nieko neprikels ir tik tykos mirtis ant tako.
 
Ir  žmogus, kaip ir tas laukinis žvėris,
Turi daug ko bijoti, gali daug ko netekti,
Ir kokiu  ženklu bus pažymėta jo  lemtis,
Ant kokios kryžkelės, ar ant kokio tako.
 
Ir kai  pratrūksta pykčio maišas ,
Atrodo žemė su dangumi maišos,
Ir kas sutramdys  tokią pykčio galią,
Jis kaip viesulas viską mėto ir kelia.
 
Bet ir vėl po audros pasirodo saulė,
Nurimsta aistros ir tyli visi pasauliai,
Nulyja lietus, visas purvas nuplaukia,
Sužaloti kūnai savo žaizdas užtraukia.