dar vasara
o toks dangus apniukęs
be žvaigždžių
pats vidurys rugpjūčio
nejau dangus supyko
ant žmonių
kad nebemoka gražiai
tarpusavyje būti
visi savas tiesas
išstatė tarsi ietis
gal kam vienaip
ir pasiseks
kitam kitaip
lemtis atrieks
po sprangų kąsnį
tik kam tas mūšis
kai mūsų taip mažai
kame prasmė  jį tęsti?
girdėti –
kad ne avys
nesuvarys į gardą
mes žinom g-penki
ir taip toliau
tik šįkart virusas
jau ne avis...
ar priimi atsakomybėn
mirtį?
ar žinai jos kvapą
nors ji ne tavo
ar matei mirties akis?..

*
dar vasara
dar žydi gėlės
dar žvaigždės džiugins
ir krisdamos mums
norus dovanos
sustokime
susimąstykime
kažkur mes pasiklydome
kad likom priešai
tarpe savos tautos...