Rugpjūčio miglos savo pasakas paseks
Apie ražienoj slypintį užkeiktą soties auksą,
Apie tuos žygdarbius, kuriuos atlikti teks
Ir laimės dangų, kurs visai neaukštas.
Migdys svirplių vienodas svirpesys,
Kol tu pradėsi sapnuose klajoti,
Kol užsimirši silpnas kad esi,
Kol užusnūdęs iš tiesų šypsosies.
Ir kol prabusti nebebus jėgų,
Tiktai gludėt prie smilgų prisišliejus,
Kai iš žemų švininių debesų
Pirma dranga į gyvą kūną liejas.