Virš ežero pakyla rūkas.
Dienoja. Skleidžias lelija.
Kokia tyla! Turbūt užtruko
Baltasis paukštis danguje.
Kaip kvepia po lietaus pušynas,
o spalvos ryškios – be dėmės!
Gal pasiklydo? Gal nežino,
kad pasiilgom jo giesmės?

Fantastiškas ir aukštas skrydis –
tarp Lietuvos ir tarp dangaus!
Tegul besparniai Tau pavydi
sparnų ir žodžio įtaigaus.
Be skrupulų pasaulis šitas –
keistai sustabdo vieną kart...
Ir išeini lyg išprašytas,
ir žodžio negali ištart.

Kai šviesą amžinąją skleidžia
dangus – palaimintas jauties.
Lyg ženklas – plunksna nusileidžia...
Balta. Iš balto debesies.