Žara kalbėjo smilgoms
Būsiant stiprų vėją,
Tačiau, atrodo, jos visai neklausė -
Kažką tarpusavyje pakuždom čežejo
Apie akimirką, kai atsidaro dausos,
Apie šaknis ir kaip nukritus sėkla
Kažkaip savaime savo erdvę gauna.
Sakyk, ar tu norėtum taip čežėti,
Nors pranašystės drebančius apgauna?
Dar vienas rytas.
Būsime ar lūšim?
Aš nežinau ir jau nebespėlioju.
Tiesiog jau laukiu to lemtingo gūsio,
Kuris stipriuosius nuo silpnų sijoja.