Paralelės

Ne ruduo, bet mes tartum lapai –
Jie jau greitai, jau greitai nukris,
Ir klausysim, ką šnabžda ant tako,
Kad trumpa mūsų žemėj būtis.

Čia gimei, čia, žiūrėk, jau užaugai,
Čia jau senas kaip medis anas,
Kur prie savo kamieno vis glaudžia
Jauno medžio gležniausias šakas.

Jau žiūrėk – ėmei džiūti ir vysti,
Ir mažiau belapoti todėl,
O jaunutis medelis pražysta
Ir joruos kas pavasarį vėl.

Tiktai tau kaip tam seniui nuvysti,
Tiktai tau žemėn lenktis arčiau,
Kai kitam, žiū – svaigiausia jaunystė
Taip dabinas puikiausiais žiedais.
bitėžolė

2021-08-04 12:34:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2021-08-05 16:08:52

kokį gražų žodį suradote - joruos...

Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-08-05 07:35:30

Žmonių nuolatiniai gyvenimiškieji vingiavimai sutampa su gamtos, juk žmogus – jos dalelė. Yra taip, kaip turi būti. Puikios paralelės.

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2021-08-04 13:12:43

Jausmingas žmogaus gyvenimo apmąstymas.
Galima juoktis ar raudoti - laikas neša visus prie vartų, kurie veda tiktai pirmyn.