Ne ruduo, bet mes tartum lapai –
Jie jau greitai, jau greitai nukris,
Ir klausysim, ką šnabžda ant tako,
Kad trumpa mūsų žemėj būtis.

Čia gimei, čia, žiūrėk, jau užaugai,
Čia jau senas kaip medis anas,
Kur prie savo kamieno vis glaudžia
Jauno medžio gležniausias šakas.

Jau žiūrėk – ėmei džiūti ir vysti,
Ir mažiau belapoti todėl,
O jaunutis medelis pražysta
Ir joruos kas pavasarį vėl.

Tiktai tau kaip tam seniui nuvysti,
Tiktai tau žemėn lenktis arčiau,
Kai kitam, žiū – svaigiausia jaunystė
Taip dabinas puikiausiais žiedais.