Tu jazminas , o aš alyva,
Mus abu pavasaris pažadino,
Laistė lietum , žiedus augino,
O kai pražydom – vienas kitą pažinom.
 
Lingavom, svyravom, bučinius siuntėm,
Mylimos akys kerėjo ir link savęs kvietė,
Ir abu beveik nepastebėjom, kaip laikas išseko,
Žiedai vienas po kito užgeso kaip žvaigždės rytmečio žaroje.
 
Ir kiekvienas keleivis, praeidamas po mus,
Jaučia stiprų ir kvapnų jazminų ir alyvų kvapą,
Kaip svaiginantį meilės jausmą, kaip švelnų bučinį,
Kaip prisilietimą prie to, kas dieviška ir nesugadinta.