sielvartėlis

prabils tylus akmenėlis
naktužėj giliam sielvartėly
dangaus kibirkštėlė įskėlė
ugnelę akmeninėj širdužėj
 
rasa šalta apsiklojęs
prie žemės motulės prigludęs
tylą prabils atlapojęs
iš ilgo letargo nubudęs,
 
aukštybėse gęsta Aušrinė
išblunka gaisuose naktužė
akmens kas paslaptį įminė
tylintis nereiškia jog negimęs
 
ir mėnuo šią naktį pablūdęs 
į akmenį rėžęs ištiško
klajoti po dangų pabodo
jis sielvartą tylų išgirdo
 
tamsą klampojęs per naktį
rasą nubraukęs dėvėtu skvernu
žiburio žemėj neradęs keleivis
prisės galvą parėmęs delnais
 
nužvelgs praeinantys pro šalį
iš kur tiek sielvarto pririnkęs
o akys geros giedrios šiltos
praeinantiems dovanoja viltį
Ražas

2021-07-21 19:35:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2021-07-22 11:27:46

Kažkuo (gal lyriškumu, švelniu žvilgsniu į aplinką) priminė liaudies dainas.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-07-21 22:09:00

Širdies malda. Ačiū už nuoširdumą ir eiles.
Įsidėsių į savo kuparą. Dar kartą ačiū.

Moderatorius (-ė): oioioi

Sukurta: 2021-07-21 19:40:23

Nesuprantu, kodėl Moksleivių kūrybos skyrelyje. Jūs, būdamas moksleiviu, tai sukūrėte? Jei taip, pravartu būtų ir metus nurodyti.