Sulaikyk piktą žodį, prikąsk liežuvį,
Mes nuo pykčio dūstam lyg žuvys,
Juosta vandenys, dangus ir žemė
Ir trumpėja gyvenimas sulig kamanės.
 
Kaip sulyginti tai, kas nesulyginta,
Kaip atstatyti tai, kas buvo sugriauta,
Vis ieškom, vis kasamės, vis nerandam,
O laikas jau pasiekia gyvenimo brandą.
 
O jeigu duotume tylos įžadus nors valandai,
Per tą laiką galima būtų išsiplauti galvą,
Išsivalyti dantis, išgerti skanios arbatos,
Į kitą pusę pradėtų suktis gyvenimo ratas.