Šis pasaulis jau virsta paranoja,
Ką pasėjom, tą ir atrajojam, užrūstinti
Dievai žaibais, lietum grūmoja, kur pasidėsi
Tu, žmogau, gal laikas žengt į pragarus ar rojų.
 
Tačiau didybės manija tokia galinga,
Nei pykčio, nei pavydo jai nestinga,
Jos kelias toks brangus ir toks miglotas,
Kas šiandien soste sėdi, rytoj jau apraudotas.
 
Kas atkalbės tave, žmogau, nuo žingsnių neprotingų,
Nuo tų, kurių pasiūlymai yra tiesiog nuodingi,
Keliai sugriuvę, tiltai, dambos suardyti,
Ir nebėra krypties, kaip iš duobės kapstytis.
 
Jei neišmokom nusilenkti žemės medžiui,
Ir padėkot mažam paukšteliui už jo dainą,
Nukelt kepurę sutiktam praeiviui,
Ir pažiūrėt į jo akis, o ne į kišenės tūrį.
 
Ir matomai kantrybė jau visų išseko,
Kurie sukūrė mus ir ką sukūrėm mes,
O buvo duota tiek daug laiko, kad suprastum seką,
Pirmoj eilėje žemė ir dangus, o tik po to žmogus.