Bekrašte, sausros sukandžiota, lyguma vilkosi dvi kojos. Ištinusios, bjauriai nubalnotos ir suskretusios kaip gatvėn išmesto šuns. Kone prievartaujamos venos jose jau kelias valandas nepaliaujamai varinėjo kraują.
Ne tiek senas, kiek nelaiku pražilti spėjęs vyras delnu nubraukė nuo kaktos šaltą prakaitą ir vėl kažką neaiškiai suvapėjo sau po nosimi. Skrandis karštai meldė pasigailėjimo...
Įdienojo. Saulė plieskė aukštai virš galvos. Vos juntamas vėjelis guviai virpino vaizduotę, tačiau niekaip neįstengė krustelt net menkiausio plaukelio ant rankos.
Baltasis žmogus plačioje Afrikos dykynėje apsidairė dar kartą. Primerkęs tas atidžias, mėlynas akis. Ir, kas buvo keisčiausia, pagaliau jose sužibo viltis. Gerai įsižiūrėjęs, vyras tolumoje, už nediduko krūmokšnio, pastebėjo tai, ką išvysti svajojo jau geras dvi dienas. Skurdžios žolės stiebelius skabė kone dieviškiausias patiekalas iš visų – jaunutė antilopė.
Taip, tačiau kolkas nuo jos skyrė keli šimtai metrų. Lengvai nubėgamų net ir tokiomis kojomis, jei minkštutė antilopės mėsa jau garuoja ant pietų stalo. Ir tik vargais negalais įveikiamų, jei ji dar ganosi pievoje ir žvaliai karpo savo jautriomis ausimis.
Aišku buvo tik viena – tuos metrus kažkokiu būdu būtina įveikti. Tik karščiuotis ir būti geltonsnapiškai neatidžiu jokiu būdu nevalia. Tik ne dabar. Priešingu atveju alkanas gali likti ir kitas dvi dienas.
Vyras netrukus sukurpė tolimesnių veiksmų planą. Visų pirma gera naujiena buvo tai, kad net ir tas nedidukas vėjelis pūtė nuo antilopės pusės. Tai reiškė, kad užuosti medžiotojo ji neturėtų. Neturėtų pastebėti ir atsargiai sėlinančio jai truputį iš šono. Todėl tereikia tik būti atsargiam kaip gera motina. Ir kantriam tarsi lašo tąšomas akmuo.
Baltasis vyras Afrikoje visa tai suprato kuo puikiausiai. O aktyviai alkano skrandžio raginamas atliko taip pat ne ką prasčiau. Ir štai galiausiai medžiotoją nuo antilopės teskyrė nepilnas šimtas metrų. Nesunkiai įveikiamas geram šauliui. Tokiam, kaip jis.
Medžiotojas užsidėjo ant peties dar niekada nepavedusį šautuvą, susirado jo taikiklyje skonio receptorių ant laužo jau čirškinamą antilopę ir... Nelauktai  pirštas ant gaiduko taip ir liko nekrustelėjęs.
Akys į pievoje stoviniuojantį padarą sužiuro iš naujo. Iš pradžių jos pamatė saulėje žvilgantį antilopės kailį. Sutviskusį ryškiau už kailinius, iškabintus brangiausiose vitrinose. Tada išvydo klusniai judančius raumenis po tampria, elastinga oda. Įsitempiančius ir vėl atsipalaiduojančius tarsi didingiausia opera. Galiausiai – saulės išdegintą žolę aplink...
Žmogus tą minutėlę matė antilopę. Grakščius jos judesius. Tarsi išlietus kūno kontūrus... Kiekvienas paprastučio gyvio krustelėjimas buvo neįtikėtinas.
Taiklus. Akcentuotas. Išbaigtas.
Žilas, alkanas vyras šyptelėjo ir žvaliai nusipjovė per petį – tai juk tik eilinė antilopė. O kokia prakeiktai tobula ji vis dėlto yra.
Medžiotojas žiūrėjo užniūniuoto esteto akimis, o kažkur giliai viduje nerimstantis skrandis reikalavo savo duoklės...