Einu keliu, takeliu, bėgu vieškeliu, matau – arklys rupšnoja žolę. Jau lyja, bet dar šviesu, saulė nenusileido. Išeikit į lauką, sakau, kriaušės jau prinokusios, o alyvų tai geriau nelieskit, nes dar įgels bitė.
  Temsta. Lietus jau baigėsi, bet aš vis dar apsisiautęs šiltais senelio kailiniais, pasiūtais iš daugelio avių kailių, kurie kvepia drėgme ir šviežiu bičių medumi.
  Kada tai buvo? Niekaip negaliu prisiminti, gal klevų sula taip paveikė mano atmintį, kad ji tapo lyg senas nunešiotas batas. Kada tai buvo? Pernai per rugiapjūtę, ne, tai bus kitais metais per bulviakasį, kai vištos ieškos storų riebių sliekų ir kvepės arklių mėšlu, pranašaujančiu greitas šalnas ir ankstyvą gervių išskridimą į šiltuosius kraštus, kur jų nejaudins išaugusios kainos ir padidėjusi infliacija. Taigi, skaitytojas jau žino, kada tai buvo, bet klausimas lieka atviras kur tai įvyks? Ar Diurerio graviūroje „Keturi raiteliai” ar Malevičiaus „Kvadrate”, to aš nežinau, bet gal tai žino mano močiutė, kuri prikepė skanių blynų ir aš jau einu valgyti. Good-bye.