O, koks karštis, rodos, lydosi kūnas ir protas,
Ir gali save atvėsinti tik aukštybių pilotas,
O vanduo baseine lyg šilta arbata puodelyje,
Ir slepiesi lyg maža pelytė namų kampelyje.
 
Lyg žalia varlė kiurksai ežere ar upelyje,
Plaukioji šuniuku, delfinu ar nardai lyg antis,
Ir lauki sukandęs dantis, kada gi baigsis tas karštis,
O jis nesitraukia, nes neištrauktas durų kaištis.
 
Kai lydosi plienas, tai gaunama tvirta geležis,
Kokia karščio banga dar pas mus atsiris,
Gal po truputį pratina prie karščio ir ugnies,
Kad išvengtume dar didesnės netekties.
 
Gal taip atslūgsta pykčio banga ir nerimas,
Gal sustojam kely lyg paklydusios avys genamos,
Ir aprimsta kovos, aistros ir visokios paikystės
Ir pradedi pamažu galvoti ir mažiau klysti.
 
Ir supranti, kad negali bėgti daugiau, negu gali,
Kad amžinai rungtis ir kovoti, ir visada laimėti,
Visuomet būti teisiu ir niekuomet neklysti,
Ir geriau būti ne pasaulio bamba, o tik žmogysta.