Šilti rugsėjo saulės spinduliai maloniai glostė Viktės pečius, o Voltero „Kandido” puslapiai, atrodė, patys sklaistėsi tarp pirštų. Pamiršta cigaretė smilko sau firminėje Šiuolaikinio meno centro kavinės peleninėje, o prasižiojęs krepšys laukė nesulaukė, kada pagaliau į jį šeimininkė nusvies nebaigtą skaityti knygą. Tačiau Algis vėlavo, ir Viktė, tik protarpiais prisimindama slenkančias laikrodžio rodykles, vis su didesniu susidomėjimu ryte rijo rankose praskleistą knygą. Volteras. Tas vardas kėlė ir susidomėjimą, ir smalsumą, intrigavo ir kvietė skaityti žodžių primargintus puslapius. Atmintyje tai kilo, tai blėso į amžinybę iškeliavusios močiutės pamokymai ir pagraudenimai, kad reikia būti kukliai, nuolankiai, ryte ir vakare melstis, o sekmadieniais eiti į bažnyčią. Tarp sakinių vingiuojanti mintis negailestingai bylojo visai ką kita: Dievo NĖRA! Ta mintis merginai nebuvo nauja, tačiau, susidūrusi su tokiu negailestingu realybės vaizdavimo būdu, ji tiesiog persmelkė visą protą, užvirė, užkunkuliavo ir... sudie pirmoji komunija, kurios priėmimą ji kaip tik ir ruošėsi šiandien aptarti su vis amžinai vėluojančiu Algiu.
  Tačiau štai ir jis! Taip skubiai žingsniuoja, kažkoks išsiblaškęs; gal kas atsitiko? Viktės ranka jau pati siekė cigarečių pakelio, tačiau šalia klestelėjęs Algis savo netikėtu klausimu privertė suklusti ir pamiršti cigaretę:
  – Ar prisimeni tą Saulių?
  Mergina neramiai pasimuistė, jos sąmonė, matyt, pajuto kažkokius neramius atminties užkaborius, prisiminimų gija nusidriekė link kažko, kas buvo seniai matyta ar girdėta...
  – Vėl prašė paskolinti pinigų? – lyg ką nujausdama paklausė ji.
  Algio antakiai iš nuostabos kilstelėjo, bet susigriebęs jis paklausė:
  – Vadinasi, tu jį prisimeni?
  Viktė ironiškai nusišypsojo, po to beveik jau linksmai paklausė:
  – Kokios bus palūkanos šį kartą?
  Algis taip pat patenkintas nusišypsojo:
  – Penki procentai, garantuota kaip banke, – Algio žvilgsnis staiga slystelėjo į ant stalo padėtą knygą:
  – Iš kur ištraukei tą senieną? – paklausė jis.
  Viktė, lyg ką netikėtai prisiminusi, surimtėjo, ji giliai paniro į save, atodūsis išsiveržė iš krūtinės. Lyg kažko susigėdusi pažvelgė į Algį. Norėjo kažko paklausti, bet nutilo. – Eikime iš čia, – tepasakė.
– Mums nėra kur skubėti, – nustebo Algis. – Vakaras dar toli, – pridūrė jis.
Viktė pažvelgė ryžtingai:

– Algi, mums reikia rimtai pasikalbėti.

Tasai, prisiminęs neseniai sudarytą sėkmingą sandėrį, sutiko su viskuo:

– Gerai, kaip tu nori, – ir pamojo padavėjai: – Dar du puodelius kavos.

Viktė taip pat nurimo ir, vis dar šiek tiek susimąsčiusi, paklausė:

– Ar kada skaitei Volterą?

– Žinoma. Mokykloje, – vis dar linksmai atsakė Algis. – Bet dabar jau nelabai prisimenu, apie ką jis rašė, – pridūrė.

Viktė mintyse ilgai rinko žodžius ir pagaliau pratarė:

– Algi, eikime šį vakarą į teatrą.

Algis, įdėmiai pažiūrėjęs į Viktę, tarė:

– Betgi tu norėjai pasikalbėti su manimi.

–Taip, norėjau ir noriu.

– Vikte, tau kažkas negerai? – paklausė. – Tu kažkokia sutrikusi.

– Algi, aš daugiau nenoriu eiti į bažnyčią, – pagaliau įstengė ištarti ji.

– A, tu štai apie ką, – nutęsė Algis. – bet juk mes tarėmės...

– Nereikia, Algi, – nutraukė ji. – Nereikia tos komunijos.

Algis išsitraukė cigaretę, lėtai ėmė ją degtis. Rankos pradėjo virpėti. Pagaliau užsitraukė vieną dūmą, patylėjo, užsitraukė dar vieną. Bandė kažką mąstyti, bet galvoje atsiradusios mintys kažkaip keistai išsiskaidydavo ir niekaip nebuvo įmanoma jų suvaldyti. Pažįstama būsena. Prieš keletą metų buvo lygiai taip pat, kai neišlaikė matematikos egzamino. O kokio egzamino jis neišlaikė dabar? O gal dar neišlaikys? Jis atsainiai truktelėjo pečiais:

– Pati tu esi teatras.

Viktė norėjo kažką sakyti, bet Algis ją pertarė:

– Tu gi žinai, kad aš nemėgstu teatro, – jis ryžtingai atsilošė kėdėje ir tiesiu žvilgsniu pažiūrėjo į ją. – Ir čia aš teatro nevaidinsiu. Ir tu, būk gera, nevaidink, – pridūrė.

Viktei staiga sugrįžo visos jėgos bei pasitikėjimas savimi, ji ūmai atsistojo, čiupo krepšį, užsimetė jį ant peties ir sparčiu žingsniu nuėjo tolyn. Algis akimirką sutriko, po to, apimtas kažkokio impulso, jau norėjo pašokti, pasivyti Viktę, atimti iš jos tą nelemtą knygą ir garsiai sušukti: „Atsipeikėk!”, tačiau jo žvilgsnis staiga apsiblausė, automatiškai pasiieškojo cigarečių pakelio ir dusliu balsu pratarė pro šalį einančiai padavėjai:

– Vieną alaus.

Rudeninės saulės spinduliai vis labiau ir labiau rausvėjo, Šiuolaikinio meno centro kavinės garsiakalbiai tuo pačiu gergždžiančiu balsu grojo senus rokenrolus, o šachmatų figūros, sustatytos lentoje, kurios vienoje pusėje sėdėjo Algis, pamažu paėjėdavo tai pirmyn, tai atgal. „Visai kaip gyvenime” – šmėstelėjo Algiui mintis, jį net nudžiuginusi. „Vadinasi, atsigaunu”, – kita buvo tokia. „O kokį ėjimą aš padariau dabar?”, – visai pasinėrė į apmąstymus Algis. – „Pirmyn ar atgal, koks bus kitas mano ėjimas? O po jo – matas?”, – akyse vis šmėžavo Viktės aukštakulniai, kuriuos ji jam parodė beveik prieš pusvalandį.

– Matas, – pergalingai paskelbė Rimas, sėdintis priešingoje šachmatų lentos pusėje.

Algis kreivai nusišypsojo, atbula ranka nubraukė šachmatų figūras nuo lentos, baigė tuštinti bokalą alaus ir užsirūkė. Su Rimu jis susipažino neseniai, šioje kavinėje, kaip ir su Kaziu bei jo drauge Neringa, kurie dabar taip pat sėdėjo prie to paties staliuko ir romiai gurkšnojo alų. Toks akiai mielas vaizdas: aplink turistai iš užsienio, kalbantys angliškai, vokiškai ir dar bala žino kokiomis kalbomis, įsimylėjėlių poros, jaunos, aplink skraidyte skraidančios padavėjos ir vienas kitas vyresnio amžiaus veidas. „Visai kaip viena, didelė šeima”, – šmėkštelėjo jau ir visai linksma mintis, po kurios lūpos pačios ištarė pro šalį plasnojusiai padavėjai:

– Dar vieną alaus.

Kazys su Neringa susižvalgė, po to Kazys paklausė:

– Algi, ar nebus per daug?

Algis vėl kreivai nusišypsojo:

– Būdavo laikas, kai per dieną išgerdavau penkis bokalus alaus.

– Ar nesigiri? – pasalūniškai šyptelėjo Neringa. Ji žvilgtelėjo į Kazį, jie abu vėl susižvalgė, o Neringos pasiūlymas buvo jau beveik provokuojantis:

–Tuomet pratęskime šį vakarą Kazio namuose.

Algio atsakymas nuskambėjo tvirtai:

– Pratęskime.

Kazys gyveno keli kvartalai nuo ŠMC, todėl kelionė į jo namus neužtruko. Kai už linksmos trijulės užsitrenkė daugiaaukščio buto durys, Algis susirūpinęs paklausė:

– O ką, jei tavi tėvai grįš ir ras mus begeriančius?

– Jie šiąnakt nakvos sode, – nuramino Kazys.

Čia Algio nuotaika jau ir visai pasitaisė, jis, kaip ir Kazys, ėmė traukti iš kišenių linksmai kliuksinčius „Švyturio” alaus butelius. Bokalai tuojau prisipildė putojančio gėrimo, kambarys – cigarečių dūmų, o trijulės širdys – džiaugsmo nuo neišsenkančių pasakojimų ir pokalbių. Algis, tiesą sakant, jau buvo primiršęs tuos laikus, kai dirbo kroviku ir tokio linksmumo jo širdis prisipildydavo kas vakarą. Tiesa, po to buvo Viktė, kurios tapytas paveikslas iki šiol kabojo viengungio vyro kambaryje, taip pat buvo tie ilgi romantiški vasaros vakarai, kai porą kartų teko ir jūron saulę palydėti, ir drauge leisti tuos vakarus tiesiog vaikštinėjant po Sereikiškių parką. Tačiau dabar prisiminimai blanko, juos pakeitė tingus svaigulys galvoje ir keistas silpnumas kojose. „Kaip reikės į namus pareiti”, – dingtelėjo, tačiau jis paskubomis nuvijo šią mintį, ir gėrė, gėrė...

Kaip namo pargrįžo, Algis nebeprisiminė. Žinojo tik tiek, kad Kazys kažkur skambino, kažką ilgai aiškino atvažiavusiam taksistui, o po to – visiška tamsa. Tik dabar jis pastebėjo begulįs nenusirengęs ant sofos, o ant sienos kabo paveikslas... Taip, tas pats, kurį visai neseniai dovanojo Viktė. Čia galva kažkaip apsunko, jis pamanė, kad gal dar norįs miego, užsimerkė. Deja, miegas neėmė. Ir Algis suprato kodėl. Jis staiga pašoko, čiupo paveikslą, nukabino jį nuo sienos ir bandė jį sudraskyti. Kai nepavyko, nužingsniavo į virtuvę, atsinešė virtuvinį peilį ir dailiai dailiai išpjovė drobę iš rėmų. Tuomet jis ją sulankstė ir, truputį pamąstęs, pakišo po sofa. Tuščią rėmą pakabino ant sienos ir kiek atsitraukęs nuo jo rūgščiai nusišypsojo. Širdyje kažkaip palengvėjo. Už lango švito, tačiau Algį apėmė neįprasta ramybė ir snaudulys, jis nė pats nepajuto, kaip saldus miegas vėl užmerkė akis.

Kai Algis vėl nubudo, saulė jau buvo aukštai ir beveik jau ruošėsi krypti vakarop. Jis staigiai pašoko, nors dar skaudėjo galvą, tačiau skrandis jau reikalavo, kad į jį kas nors įdėtų ko valgoma. Nieko kito nebeliko, kaip tik spėriai nužingsniuoti į virtuvę ir, atsidarius šaldytuvą, pažiūrėti, gal atsirastų ko užkrimsti. Deja, tėvų jau keletą dienų nebuvo namuose, jie atostogavo sode, todėl šaldytuvas buvo beveik tuščias. Algis neramiai pasimuistė – taip nesinorėjo ką nors gamintis. Pinigų, tiesa, buvo, todėl, kiek pamąstęs, jis ištraukė stalčių, pasiėmė jų ir, išėjęs iš namų, patraukė link „Maximos”.

Likus kelioms dešimtims žingsnių iki parduotuvės, Algis netrukus pastebėjo su kažkuo linksmai besišnekučiuojantį Vytą. Tą patį Vytą, su kuriuo ir tas pats mokyklos suolas trintas, ir su kuriuo smagiai tiek alaus vakarais išgerta. Algis pasuko link pašnekovų ir, likus keletui žingsnių iki jų, linksmai šūktelėjo:

– Vytai!

Atsigręžė abu. Vytas, pažinęs Algį, norėjo iš džiaugsmo pašokti, deja... jam tai kažkodėl nepavyko, jis tik kažkaip nerangiai skėstelėjo rankomis ir visas susiūbavo. Tik dabar Algis pastebėjo, kad jo klasės draugas buvo girtut girtutėlis. Tačiau vaizdas jo anaiptol nenustebino – buvo gana įprastas. Priėjęs arčiau Algis ištiesė ranką:

– Sveikas.

Vytas šoko labintis itin uoliai :

– Prisidėk prie mūsų, brolau. Susipažink, čia Raimondas, taksistas, jeigu kas, jis mus parveš namo.

Algis padavė Vyto bendrui ranką, o šiojo buvo karšta ir glebi, tokia pati, kaip ir jos įkaušęs šeimininkas. „Na kaip čia neprisidėsi prie tokių šaunių žmonių”, – pamanė jis ir pasakė:

– Niekur mūsų vežti nereikės, o dabar siūlyčiau nusipirkti alaus ir nueiti čia į miškelį pasišnekučiuoti.

Pasakyta – padaryta. Algis skubiai, beveik ristele nubėgo į parduotuvę (jo draugams tokio tempo išvystyti vis tiek nebūtų pavykę), penkiasdešimtinė dingo kasininkės stalčiuje, jos buvęs savininkas išėjo laimingas, nešinas išsipūtusiu krepšiu, kuriame linksmai kliuksėjo daugiau kaip tuzinas butelių. Vytas, išvydęs tokį akį glostantį vaizdą, entuziastingai šūktelėjo:

– Tai bent atsigaivinsime!

Gaivintis teko ilgai – kol ištuštėjo visi alaus buteliai. Vytas jau beveik miegojo, atsirėmęs į šalia augančią pušaitę, „taksistas” savo geležinį žirgą jau visai buvo ir pamiršęs, o Algiui galvoje ėmė dėtis keisti dalykai. Visai kaip tuomet, prieš penkerius metus, kai pateko į ligoninę. Viktė su savo „Volteru” liko kažkur nepasiekiamai toli, besileidžiančios saulės spinduliai atrodė džiuginantys kaip niekada, o galvoje knibždėjo daugybė planų ir idėjų. Viena jų buvo tokia: „Važiuosiu į sodą pas tėvus!”. Tačiau „taksistas” pasekė Vyto pavyzdžiu ir taip pat jau beveik snaudė, o kišenėje žvangtelėjo tik keliolika centų. Ką daryti? Mintys sukosi vis greičiau ir greičiau. Kas jam darėsi, Algis dar nesuprato, tik nelauktai iš besisukančio minčių spiečiaus blykstelėjo viena: „Pavogti automobilį ir nuvažiuoti į sodą”. Kojos pačios pasuko link automobilių stovėjimo aikštelės, jos nuvedė prie pakraštyje stovinčio „Renault Laguna”. Truktelėjo automobilio duris – neužrakintos! Baimingai apsidairęs (ar kartais negrįžta iš parduotuvės apsipirkęs savininkas?), Algis skubiai sėdo į vairuotojo sėdynę, pasilenkė prie susiraizgiusių laidų. Keli miklūs pirštų judesiai, ir variklis suburzgė. Išvairavęs „Renault” į gatvę, spustelėjo akceleratorių, ir po kelių minučių Algis jau skriete skriejo Nemenčinės plentu. Nuotaika buvo pakili, ir, nors galvoje tvyrojo kažkoks tirštas rūkas, galvoje sukosi viena mintis – kuo greičiau nuvažiuoti į sodą ir nuo obels nusiskinti keletą obuolių. O po to ramiai sau ištiesti kojas vasarnamio lovelėje ir miegoti, miegoti... Čia Algio mintis nutraukė policijos automobilio sirena. Ką tai galėtų reikšti? Algis žvilgtelėjo į spidometrą: 120 km/h. Aha, viršijo saugų greitį! „Na, nieko, pabėgsiu, automobilis galingas”, – blykstelėjo mintis, ir koja dar smarkiau nuspaudžia greičio paminą. Tačiau užpakalyje pasigirsta keletas pykštelėjimų. Kas gi tai? Lyg atsakymas į vidinį klausimą, „Renault” ima mėtyti į šalis. „Pataikė į užpakalinį ratą”, – suprato Algis. – „Visai kaip užsienietiškuose filmuose”, – su pasididžiavimu pagalvojo jis. Kita kulka pataikė į antrąjį užpakalinį. Automobilis ėmė trūkčioti, variklis sučiaudėjo ir nutilo. Pro šalį praskriejo policijos mašina ir sustojo už keliolikos metrų priešakyje. Iš jos iššoko du policininkai ir su nukreiptais į Algį pistoletais atskubėjo prie “Renault”.

„Gal atsipirksiu nedidele bauda”, padūmavusia sąmone pamąstė Algis. Jis įkišo ranką į kišenę, bandė traukti piniginę. Policininkai jam šaukė:

– Rankas aukštyn!

Algis pagaliau rimtai išsigando, skubiai traukė ranką, bet ūmai kažkokia kortelė prilipo jam prie delno ir iškrito pro pravirą mašinos langą. Vienas policininkas pasilenkė, paėmė kortelę ir perskaitė:

– Neįgalumo pažymėjimas.

Baigta. Algis surištomis rankomis sėdi Greitosios pagalbos automobilyje, kuris visu greičiu skuodžia į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę.

Diagnozė: dvipolis sutrikimas, pakilumo fazė.

Algis palatoje guli ant nugaros ir įdėmiai stebi prie lango zyziančią musę. Mintys jau nurimo, tai, matyt, dėl stiprių vaistų, dabar jis bando blaiviai analizuoti situaciją. Kodėl jis vėl čia, atrodė dviejų kartų jau turėjo pakakti, bet ne... ir vėl. Tarsi zyzianti musė įkyriai lenda mintis, kad gal alus čia kaltas. Ne, negali būti, veja tą mintį jis šalin. Gal nereikėjo to alaus tiek daug tuomet gerti? O gal nereikėjo nutraukti vaistų, kuriuos prieš penkerius metus paskyrė gydytojas, prisakęs, kad juos teks vartoti dar ilgai. Minčių spiečius, bet viena iš jų pati įkyriausia: „Negi aš vėl neišlaikiau egzamino?”

Deja, Algi, neišlaikei, kaip ir neišlaikė daugelis, kurių pėdomis tu ėjai. Gyvenimas pateikia daug sunkesnių egzaminų, nei matematikos.

„Dar vieną alaus?”, – staiga pasigirsta Algio galvoje.

Ir trumpas džiaugsmas skęs ilgam liūdesyje...