O, kiek daug rankų siekiančių nuplėšt karūną,
Tačiau suaugus ji su kūnu ir krauju pas tuos,
Kurie turėjo gimti, kad būt išvyti atėjūnai,
Ir net ne kalaviju, o žodžiu iš pat širdies gelmių.

Jo klausė tėvynainiai, jį girdėjo, jį suprato,
Ir sekė paskui, ir jautė širdimi, kad visa tai teisinga,
Nes jau nuo prievartos aptemo visų akys,
O išsvajota Laisvės paukštė vis skrido skrupulingai.

Taip, kaip negali bitės būti be bičių motinėlės,
Taip ir tauta, jei išmintingų pusėn stoja,
Bus amžinai gyva, bus amžinai jauna,
Ir visad plevėsuos jos vėliava – jos burė amžinoji.