Kas čia taip kvepia? Stovi ir dairais...
Tai liepos pilsto medų kibirais!
Ir muzikuoja, sklinda garsas keistas,
Nulinkę šakos, o jose – orkestras...
Pražydo liepos, apkabintos saulės,
Smuikuoja bitės. Čia nėra apgaulės.

Kiekvienas Žemėj savo tikslą turi,
Aukščiausias ne be reikalo taip kūrė.
Kaip sumanyta! Net pavydas ima,
Gamtoj svarbiausias tikslas – išlikimas.
Save pratęsti ir toliau gyventi,
Kai kiekviena diena visai ne šventė.

Jų žiedas gelsvas su ilgom blakstienom,
Po žiedu glaudžiasi sparnelis vienas.
Kol bitės ropinėja – žiedo mintys –
Privalo jis sėklytę užauginti!
O rudenį – atrakcionas mažas:
Žiedų nelieka, tik sėklų bagažas.

Su lapais krinta sėklų riešutėliai...
Jų sparną vienišą pagauna vėjas –
Ir skrenda sėklos... Pažiūrėk, kaip sukas!
Ir ieško vietos kur geriau nutūpus.
Kur prisiglaust? Prie grumsto ar prie smilgos?
Jeigu pavyks – išlauks žiemužę ilgą.

Pavasarį išdygs maža liepelė,
Dar kaip žolė – su keturiais lapeliais.
O kiek reiks laukti, kol užaugs, žydės
Gal kas nulauš ir jai labai skaudės.
Ir sukasi gamtoj gyvybės ratas...
Visus paliečia, ne visi pamatom.