Ryte ji vėl atsikėlė suspaudusi šlapius kumščius... Į ausį dar gyvai tebešnopuojančiame sapne ir šįkart teko lakstyti slidžiomis tartum seilėtas dangus kalvomis. Kai jų papėdėje tave kaskart kažkas bandydavo patyliukais užsmaugti.
Jauna moteris kruopščiai susišukavo retėjančius plaukus. Ir, prieš išeidama, pabučiavo mažą būtybę į kaktą.
Pilkomis Miesto gatvėmis, visada ir viską atsimenančiomis stotelėmis bei kasdien vis gašlesniais ankštutėliais troleibusais Greta nušliaužė ten, kur būti privalėjo. Darbo kabinete ją pasitiko vėsūs kubiniai metrai ir kelių artimiausių gyvenimo valandų smulkutis aprašymas. Atneši tą. Paskambinsi ten. Pasakysi taip.
Greta dirbo. Laužė savo plonyčių rankučių kaulus. Varstė didelio, stačiakampio pastato čirpiančias duris. Ir glaustėsi lifto sienomis, kai niekas to nematė. Miestas yra didelis. O ji – velniškai vieniša.
Bėgo valandos. Mintys. Prakeiksmai. Truputį svajonės. Pavakare moteris patraukė maršrutu, kurio atgalinė tėkmė staiga nusidažydavo visai kitomis spalvomis. Jose visada būdavo daugiau geltonos...
Raktai dzvangtelėjo miniatiūrą iš kadaise pamėgto Mocarto repertuaro, gležnas kūnelis sekundėlei tvirtai įsirėmė ir sunkios ąžuolinės durys namo šiltai prasivėrė. Vos spėjo mama padėti rankinę šalia spintos, kai būtybės žaislinės rankutės apsivijo jai aplink kaklą.
Valandėlei jiedu liko sėdėti drauge. Čia pat. Tiesiog prieškambaryje.
Ir tik tada atėjo metas į virtuvę pakviesti dėdę aromatą.
Kai vakarienė šiltu keliuku nukeliavo į du išalkusius pilvukus, didysis kaktusas ant baltos palangės pasiprašė palaistomas. Šeima taip ir padarė. Tada pažaidė. Ir nutrepsėjo į lovą miegoti.
Greta pabučiavo šviesią sūnaus kaktą ir, kaip kas vakarą, tyliai sušnabždėjo į ausį:
- Pasaulis vis dėlto esame tu ir aš.