Lietaus šurmuliukas per stiklą
Prabėgo mažytėm pėdutėm...
Aplankė lietus, o iš tikro –
Norėčiau, kad tu šalia būtum...

Kad ilgesio žodį ištartum,
Kurį jau ne kartą man sakęs:
Tą paprastą, tikrą, nekaltą –
Ir vėlei spindėtų tos akys...

Bent laišką atpūstų man vėjas,
Kurio negavau... Gal prapuolė?
Ne, šarka pavogt jo nespėjo:
Rainys snūduriavo po suolu...