Nei šis nei tas tiek neieškojo laimės ir sėkmės,
Ir vis ne dėl savęs, ir vis tik dėl kitų ir ne savo vaikų,
Kad degtų žiburys net ir tamsiausioje gyvenimo audroj,
Ir rastų kelią neregys, kai skamba meilės žodžiai lyg maldoj.
 
Ir tegu šviečia žiburys, tik negesinkit jo dabar,
 Nesavanaudiška  širdis vien trokšta meilės ir taikos,
Gerumo niekad ne per daug, kai tiek  kančios aplink,
Kad tik  paukštelis giesmininkas nenustot giedoti.
 
O kas gi mes be tos giesmės, be tos aukščiausios jo natos,
Kaip gera jos klausytis vakarais  ir norisi rašyti ir rašyti,
Ir rodos atviri visi keliai ir atvira visa nematoma erdvė,
Kuriuos gali tiktai pakildamas nuo žemės pamatyti.