,,,,,

Nei šis nei tas tiek neieškojo laimės ir sėkmės,
Ir vis ne dėl savęs, ir vis tik dėl kitų ir ne savo vaikų,
Kad degtų žiburys net ir tamsiausioje gyvenimo audroj,
Ir rastų kelią neregys, kai skamba meilės žodžiai lyg maldoj.
 
Ir tegu šviečia žiburys, tik negesinkit jo dabar,
 Nesavanaudiška  širdis vien trokšta meilės ir taikos,
Gerumo niekad ne per daug, kai tiek  kančios aplink,
Kad tik  paukštelis giesmininkas nenustot giedoti.
 
O kas gi mes be tos giesmės, be tos aukščiausios jo natos,
Kaip gera jos klausytis vakarais  ir norisi rašyti ir rašyti,
Ir rodos atviri visi keliai ir atvira visa nematoma erdvė,
Kuriuos gali tiktai pakildamas nuo žemės pamatyti.
poeta

2021-06-28 19:09:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-07-01 07:48:39

Lyg ir lyrinio subjekto nenumaldomas troškimas aukotis kitiems, o mokytis iš paukščių gal ir pravartu – ne tik giesmelės jiems rūpi, jų gyvenimas taipogi nėra lengvas.

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2021-06-29 17:01:16

Turbūt laimė būna tikresne, kai ateina pati - neieškoma, ne taip, kaip asiliukas ieškojo jos pas kaimynus.
Šiaip tai žiburys degamas, kad žmonės tamsoje sprando nenusisuktų, nes čia dar ne raudonųjų žibintų kvartalas ir kitokio poreikio nėra.
Duok, Dieve, kad giesmė nenutiltų.

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2021-06-29 07:23:51

Iš pirmo posmo taip ir neaišku – tai kas gi laimės ieškojo?