Nuo senovinės verpstės imu
Lininę mintį ir verpiu po
Žodį, skiemenį, raidę.
Suverptas mintis suku į kamuoliuką
Ir dedu į kaulinį indą,
Pavilgiusi pirštus nenukoštame karvės piene,
Audžiu sėlių raštais margintą eilėraštį.
Adata persiuvu kas antrą žodį
Ir suspaudžiu tašku.
Eilė po eilės anapesto dygsniais audžiu,
Įpindama dialekto gijų,
Margintų mirusiais žodžiais.
Trylika naktų dvasios nekarpytais nagais
Draskė sielų kalno žolę,
Kad audinys pilnatyje
Laumėmis spindėtų.
Dvylika juodvarnių brolių
Dovanojo savo sparnus,
Kad įausčiau tobulą dangų.
Po Mato mišparų švento vandens siūlais
Surišu ir ant vėtrungės padžiaunu.
Provėžom eina žmonės ir skaito:
„Už uonciaus užkištas, po bulbieni pakištas, kas? “*
Strazdanom išpaišytas ir ant močiutės pečių uždėtas
Eilėraštis gyvena tarp kanapių ir šmonių.



* Atsakymas - dubuo