Pro linų žydrumą,
Pro rapsų geltonumą,
Pro vaivorykštės pievą
Ir šokančius miškus prie kelio
Mano jaunystė nubėgo
Į alpstančio dangaus rankas.
Ir kas ją suturės, apglėbs
Švelniais viltingais žvilgsniais,
Kai jau apglėbti negalėsiu?
Narsi širdis anuomet
Protui saldžiai pamelavo:
Neverkia žemėje jokia būtybė;
Ir protas laikėsi tvirtai įsikabinęs
Netikro jausmo už alyvų krūmo;
Alyvos juokėsi, krizeno,
Kai vėjai glamonėjo žiedus,
Dangus bučiavo žemę
Ir alpo sodai miestų pakraščiuos,
Jaunystė bėgo ir nubėgo
Su uogų strazdanom veide,
Ir pro linų žydrumą
Ir rapsų geltonumą
Vaivorykštės lietus kartojo:
Verk, kaip verkia krokodilai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2021-06-30 22:36:36
taip ilgai tekėjo linų žydrūmo ašara...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-28 07:11:56
Kažkaip viskas išpasakota...
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-27 10:40:48
Saviironiška paskutinė eilutė pakeičia ir požiūrį į išsakytą paslaptį:)