Kopia mėnuo – pražilęs senukas
Krypsta kojos, galva apsisuko.
Žvaigždžių biustai vaidenas aplinkui
Net kepurė nuo plikės nuslinkus.                           
 
Kuo aukščiau, tuo daugiau jis jų mato. –
Paukščių takas toks ilgas lyg šalis.
Eina basas, o rankoje – batai,
Paskui jį tiesias šleifas – ne kelias.    
 
O žvaigždelių tiek daug – neišglostyt,
Ir lig ryto jų nesuskaičiuoti,
Nuo kaktos gausų prakaitą šluosto,                  
Tik ar spės jas visas išbučiuoti.    
 
Net supluko, dabar – ne jaunystėj:
Nėr spartos, bet vis tiek juk malonu.                       
Vienai akį pamerkti išdrįsta,
Kitai grybšteli meiliai į šoną.