O kaip toli laikas atsiliko, nors laukas,
nusėtas mintimis, dar slenka šalia,
norėjai nustumti tolyn – nekilo rankos –
juose ilgesio pilna tavoji pradžia.
Nesustabdomai praeitis pamažu blėsta,
liko aido garsai esamos darnos sumaišty,
nemigo naktimis kartojasi pasaka girdėta,
gyvybės lašelis slankioja laikmečio pakrašty.
Nejuntamai gyveni ir lyg keistą sapną sapnuoji:
tu ne tu – regi tarsi kitą esybę tūnančią savyje
ir nežinomybės keliais kažkodėl dar klajoji –
juk likimas viską sudėliojo seniai praeityje.
Iš tiesų, pasakos niekada neišsenka –
savosios neatrandi net bereikšmėse paraštėse,
beprasmės klajonės jau ant lauko pliko –
ji su mintimis skendi sielos gelmėse.

2021 m.