Man dovanoki, jei gali,
Nors mažą viltį, kibirkštėlę,
Ir ašara riedės gaili,
Dejuos jausmai vėl prisikėlę.

Man mirksnį vieną dovanok,
Čia miršta pasakos ir gėlės,
Aš noriu dar gyvent, dainuot
Su pakelės audringais vėjais.

Bet jie pradingo kažin kur,
Pasislėpė, nutilo amžiams,
Ir kas tas dieviškas le amour,
Jei veriasi nuo jo net dangūs.

Ir nieko jau daugiau nebėr –
Tik raudesys ir tavo rankos...