Kokie man gražūs tėviškės laukai!
Apsupti kaimo, jo jaukių sodybų.
Šalia ūksmingi Nemuno krantai,
Prie kelio juostos glaudžiasi ganyklos.
 
Toliau į Vakarus – užsnūdęs miškas,
Rytuos – bažnyčios bokštas laimina visus.
Aukštu dangum ilgai saulužė ritas,
Kol dienos darbus užbaigia žmogus.
 
Vaikystės dienos jį kitokį mena:
Dulkėtą vieškelį, pabirusius namus,
Senolį gluosnį, drebulę ir klevą,
Prie jų, alyvų krūmais papuoštus kiemus.
 
Savas raides istorija čionai paliko,
Paliko pėdsakus net siaučiantys karai.
Kai tragiškoj lemty namų griuvėsiai smilko,
Vaiko akim ir aš atsimenu gerai.
 
O žmonės! Jų jau neprikelti, balso neišgirsti.
Tik pavardės:
poeto, knygnešio ir Vyties Kryžiaus kavalieriaus.
Žinojo kaimą šį net ir Kudirka, Sutkus,
Šviesuoliai - kunigas Kolyta, Jurašūnas ir kiti.
 
Grįžti į tėviškę, kalbiesi... ne, ne su medžiais.
Kalbiesi su žmonėm iš savo kaimo praeities.
Renki žodžius ir lyg už juos rašai legendą gražią,
Kokius kelius norėjo Lietuvai tada nutiest.