Padovanojo vasara aguoną,
Liepsnelę Lietuvos kelių,
Kuri kiekvieną šildo, guodžia,
Ramybėje plačių laukų.
 
Juk negali pralėkti, nesustojęs,
Ar nesušukti:
 - Kaip gražu!
Atrodo, toliai žaižaruoja
Žiedais aguonų raudonų.
 
Vėliau rugiagėlės vilios,
Mažom akelėmis dangaus.
Stebies, kad pakelės, ir tos,
Kartais nušvinta dėl žmogaus.
 
O tu, žmogau! Ką tu neši,
Ar meilę, gėrį ir ramybę,
Kad būtų tėviškė graži
Ne vien tik Nemuno žydryne?
 
Palik nesantaiką už vartų,
Sukeltas pyktyje aistras.
Politikų nuodingus barnius
Nors vasarą šalin išmesk.