Pagaliau prasimušė pumpuras
Iš sunkaus apvalkalo gniaužtų,
Ir šypsosi savo gražų veidelį iškėlęs,
Koks gražus pasaulis ir koks dangus aukštas.
 
Atskridus bitelė visą nektarą surinko
Ir sulipdė ant savo kojų nektaro aukštus,
Atlėkęs vabalėlis vandens atsigėrė
Ir nulėkė lyg koks patrakęs paukštis.
 
Praeivis savo šypsena lyg vaivorykštės juosta
Apjuosė ir žvilgsniu paglostė visą jo kūną,
Staiga pakilus audra iškvietė baisų perkūną,
Kuris talžė ir lankstė lyg kokį šunį bastūną.
 
Bet atlaikė pumpuras, liko gyvas ir sveikas,
Kaip koks kareivis, kuriam mirti dar ne laikas,
O kokia stiprybė šiame gležname žiedelyje,
Kaip ir visa visagalybė tam paprastam žodelyje – TEBŪNIE...