Kaip išlaikyti tai, ko dar nesi praradęs,
Kas įrašyta žvilgsnyje, žingsnyje, kalboje,
Iš ko gali suprasti, nors veidas ir pasenęs,
Bet išlaikyta nesusenusi mūsų protėvių dvasia.

Tas žvilgsnis rimtas ir neapgaulingas,
Tie žingsniai tylūs ir triukšmo negirdėt,
Kalba prasminga ir  rišli, nors truputį pakimus,
Ir pasiruošus vien tik gero ryto, vakaro linkėt.

Tik neišeikite per greitai mūsų senoliai,
Juk taip mums reikia tų padrąsinimų tikrų,
Kad patikėtum savimi ir niekada nenusiviltum,
Kad esame verti tėvų kovų ir pergalių šventų.

Žinau, kad mylite ir meilė ta gili – vidinė,
Ji ne dirbtinė, ji – iš tų giliausių pašaknų,
Žinau, kad tikite – ir mums brangi Tėvynė,
Be jos – tik riksmas, tik rauda iš svetimų kraštų.