Koks beprasmis lydi likimo dovanotas gyvenimas,
bandai dar nugalėti nepageidaujamas, nykias mintis,
net pavasarinė gaiva, žaliuojančių medžių alsavimas:
nieko nepakeis – vidiniame pasaulyje tuštuma, neviltis.

Beviltiškai stengiesi atgaivinti tyloje įstrigusį šauksmą,
kartu kūnas ir siela tarsi balastas priešinasi jausmams,
tu nenori reaguoti į aplinkos pasaulio sukeltą gausmą –
prilygsta, gamtoje vasaros vakarą zyziantiems uodams.

Tarsi iš aukštybių matai jo galybę, nuogybę, tiesą, melą –
prisiliesti negali – baugu – vyraujantį blizgesį suteršti gali,
kam, juk tolumoje regi ilgo nueito kelio paskutinę atkarpą,
nepamiršk, kad praeitis ir svajonės visada kartu ir artimi.

2021 m.