Kodėl pabėgai iš sodelio
Į patvorį, kur tik žolė?
Galbūt vien skrisdamas paukštelis
Tave tarp jos čia pastebės.
 
Vienatvė gėlei – prastas draugas,
Nors ir esi tokia ryški.
Nieks neglobos ir nieks nesaugos
Nepasakys – kokia graži!
 
O tu graži, skaisti, raudona,
Žydėt gegužėj pašaukta.
Papuošt gali kiekvieną sodą
Kartu su žydinčia vyšnia.
 
Žinau, paklust likimui reikia,
Stipri nematoma ranka.
Tai iškelia, tai žemyn leidžia,
Nežiūri, sodas ar giria.
.......................................
Paklydus tulpė... Kartais būna,
Kada paklysta ir žmogus.
Ir ne už marių, ne už jūrų,
Bet kur gimtų laukų dangus.