Baikim kariaut, leiskim meilę patirti,
Tiems, kuriems ji buvo šventai pažadėta,
Per vieną akimirką galim  viską sugriauti,
O po to po saule vis nerasti sau vietos.
 
Visų mūsų ašaros vienodai sūrios
Ir skausmas toks pat šaltas, sunkus,
Net ir šaltas akmuo savo širdį turi,
O žmogau, kodėl tavo  širdis alkana?
 
Mes ją tai palaidojam tai vėl atkasam,
Lyg našlaitė  ji vaikšto vargana ir purvina,
O Dieve, tu mumyse – prieštaravimo ženklas,
 Ir sulėtinti greičio neišmokom deja.
 
Paklausykim, kol dar plaka širdis krūtinėj,
Kol dar sukasi žemė ir karšta jos šerdis,
Pamaitinkim išalkusį ir priglauskim sušalusi,
Gal kalba jo kita ir kūno spalva, bet širdis ta pati.
 
Tik širdim atveriamos visos pasaulio durys
Ir didžiausi priešai tampa didžiausiais draugais,
Pasinaudokim tuo, ką nemokamai turim
Taip greičiau Taikos angelas ant  žemės nusileis.