Ilgus šimtmečius mena Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1562 metais. Jos istorija didi ir skaudi, kaip ir visa pastarųjų amžių Lietuvos istorija, ardyta ir niokota ne tik laiko bei karų, bet Nemuno potvynių ledų. Tad taip gera, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ši šventovė buvo prikelta naujam dvasiniam ir kultūriniam  gyvenimui. Ypač dabar, 2020 m. baigus visus gražius ir didelius net ir aplinkos tvarkymo darbus, istorinė vieta prie Nemuno tapo stipriu traukos tašku ne tik Kauno rajono ir miesto, bet ir visos Lietuvos gyventojams. Dabar čia švenčiamos ne tik Joninės, bet valstybinės šventės, vyksta respublikinė aitvarų šventė, rengiami koncertai, parodos. Gražus ir naujas sumanymas rengti nuotraukų parodas ne tik bažnyčios viduje, bet ir lauke po atvirtu dangumi. Juk tiek daug dabar užsuka lankytojų, turistų, aplinkinių gyventojų ir jaunimo.

Ką tik džiaugėmės fotografės Gabijos M. Vainiūtės nuotraukų paroda „Karantino langai. Labai didelį įspūdį palieka ir nauja, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros projektų vadovės Rimantės Tamoliūnienės iniciatyva surengta paroda „Iš laikinosios sostinės valdininkų gyvenimo“, skirta Kaunui, kaip Laikinosios sostinės šimtmečiui paminėti. Pacituosiu visą jos informacinį pranešimą žiniasklaidai, kuris taip pat pasitinka ir parodos lankytojus:
„ Tarpukario Lietuvos neįmanoma įsivaizduoti be Kauno, kaip Laikinosios sostinės, realijų. Jos fenomenas neatsiejamas nuo politinio, ekonominio ir kultūrinio proveržio bei stipraus kauniečių tapatybės jausmo. Laikinosios sostinės šimtmetis  – puiki proga atsigręžti ir pažvelgti į miesto „aukso amžių“ iš laiko perspektyvos.

Ši paroda – viena iš projekto „Laikinoji sostinė: nepraeinanti praeitis“ dalių, vizualus amžininko lūpomis perteiktas pasakojimas.  Žiūrovas tarsi tampa tikrų įvykių stebėtoju, į Laikinąją sostinę žvelgiančiu konkretaus  žmogaus akimis. Ypatingu raktu, atrakinančiu tarpukario kauniečių namų duris, tapo ekonomisto, Žemės banko darbuotojo Balio Balandos archyvas, saugomas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.  Studijos VDU Teisių ir ekonomijos fakultete, tarnautojo karjera, visuomeninė veikla, laisvalaikio pomėgiai, santuoka ir namai Žaliakalnyje – tai ne tik keli būdingi inteligento biografijos faktai, bet ir Laikinojoje sostinėje virusio gyvenimo atspindys.  Pirmuoju asmeniu pasakojamus  svarbius Balio Balandos gyvenimo įvykius  ar net  „užkulisinius“ momentus papildo autentiški dokumentai: nuotraukos, laiškai, įvairūs pažymėjimai, kvietimai, bilietai ir kt. Taip rekonstruojamos to laikotarpio asmeninės ir visuomeninės  būties detalės, kuriamas gyvas įspūdis ir skatinamos šiltesnės emocijos.

Parodos rengėjai dėkoja Balio Balandos artimiesiems ir giminaičiams, pasidalijusiems informacija ir  leidusiems viešinti  šeimos archyvinę medžiagą, o taip pat tiems, kurie papildė parodą nuotraukomis iš savo asmeninių rinkinių.“
Tikriausiai ne tik man, bet ir daugeliui parodos lankytojų iki šiol buvusios Žemės ūkio banko darbuotojo Balio Balandos pavardė ir jo asmenybė mažai, arba beveik nebuvo žinoma. Ir, kaip mažam vandens lašelyje gali atsispindėti dangus ir skleisti vandenynas, taip ir vieno žmogaus gyvenime, jo išlikusiuose vaizduose, gali atsiskleisti ir to meto žmonių, miesto, netgi valstybės gyvenimas, svarbiausi įvykiai.     

Skaitai aprašymus po nuotraukomis, žiūri išlikusių dokumentų kopijas ir iš praeities, užmaršties iškyla gražaus, tautiško, netgi patriotiško Kauno inteligentijos gyvenimo kontūrai. Kaip gerai, kad prie šio istorinio paminklo, gražiai sutvarkytos aplinkos, žmonės gali pajusti dvasinio, tautiško gyvenimo šaknis. Vaizdais, žodžiais, dokumentų kopijomis sugrįžti į beveik prieš šimtą metų buvusį Kauno jaunimo, studentų, valdininkijos gyvenimą, jų džiaugsmus, darbus, rūpesčius. Labai gerai, kad atskiri nuotraukų stendai yra skiriami atskiromis temomis ir tai neblaško minčių. Žinoma, vienos parodos nuotraukos negali visko perteikti, visko atspindėti, bet gali paskatinti daugiau domėtis ir gerbti savo praeitį, tada gyvenusius, dirbusius ir valstybę kūrusius žmones.

Gerai, labai gerai, kad Balio Balandos archyvas buvo perduotas Kauno miesto bibliotekai, joje išliko, o gerb. Rimantė Tamoliūnienė ėmėsi tokio didelio ir sunkaus darbo jį iškelti, susisteminti, dar surasti bei papildyti išlikusių gyvų artimųjų prisiminimais, nuotraukomis ir tai parodyti mums neįprastoje vietoje, neįprasta forma. Gal tai paskatins ir kitus dažniau atsigręžti į tolimesnę ar artimesnę praeitį ir ją saugoti. Jei ir ne viską, tai nors svarbesnius momentus. Ateina laikas, kai tai, kas esami mementu atrodo kasdieniška, tampa istorine vertybe, gyvomis šaknimis ateičiai.
Nors ši paroda po atviru dangum ir nebus rodoma ilgai, bet manau, kad nebus sunaikinta, o rasta vieta kur nors patalpoje. Juk ji tikrai reikalinga. Gi Zapyškyje, prie Nemuno, prie senosios gotikinės bažnyčios, panašių parodų ketinama surengti ir daugiau. Gera ir gražu, kai prie atgimusių šventovių, reikšmingų istorinių paminklų, gimsta ir naujos kultūrinės tradicijos.