Vėluoja šiemet tulpės ir alyvos,
Į dangų kimbasi klevų žiedai.
Nuo paukščių šitas rytas gyvas
Ir užsimiršta – gal kiek pavargai...

Juk vėl pavasaris ir akys semias
Gyvybės iš beržų, žolės.
Į žiedus tupia bitės ramios –
Vėl kantriai aviliai pilnės...

Ir kaip tos bitės – Mamos triūsia,
Ne visad pastebėt gali.
Kai stabtelim dėkodami, kad Jūs čia,
Širdin nubėga meilė medumi.