Nunešk mane ant aukšto aukšto kalno,
Kad jaučiausi tarsi padangių paukštis,
 Lengva ranka apglėbki ir priglauski,
 Kad neiškrisčiau iš tavo rankų, nes bijau aukščio.
 
O tada kartu sėdėsim ir žavėsimės,
Kokie dideli mes ir koks mažas pasaulis,
Rankomis glostysime vakaro žvaigždes
Ir bučiuos mus mėnulis ir saulė ir vakaro žara.
 
Ir bus tokia švelni ir tyra naktis,
Ir  toks švelnus ir tyras meilės guolis,
Jo niekas netrikdys, net angelai jį saugos,
Ir patekėjusi mėnulio delčia net nesučiaudės.
 
Ateis rytas, o mes lauksime nakties,
Prašvis diena, o mus aukštis vis žadins ir kvies,
Kažkur  tolumoje dudukas  lyg raudodamas kvies
Dvi širdis vienam gyvenimui  ir pilnatį patekėt...