Tu pabaisa, aš gražuolė ir ši kelionė,
Tiesti  tiltą nuo pragaro iki dangaus vartų,
Tik atstoki nuo manęs, šykšti abejone,
Mes kankinti ir kankintis labai pavargom.
 
Nors baisus ir klaikus tavo kūnas ir veidas,
Bet pilna gerumo ir gailestinga mano širdis,
Sumaišiau meilės gėrimą ir pripyliau ąsotį.
Jį išgerk iki dugno ir baisus prakeiksmas nukris.
 
Ir bus tokia didelė ir džiaugsminga šventė,
Žemė ir dangus vienas kitą laimins ir dėkos,
Ir tai gali padaryti net ir viena moteris,
Nors pats angelas ar Dievas padaryti bijos.
 
Jeigu per moterį atėjo nuodėmė ,
Tai per moterį ji turi išnykti,
Ir tegu tai bus įsikūnijimo esmė,
Gerti meilės gėrimą ir jame pasilikti.