Ach, išdykęs jis kaip vaikas, 
Jį būriais varnėnai vaikos.
Jo visi lyg šventės laukia
Ir mažyliai, ir suaugę.
Jį žibuoklės šitaip myli, 
Kad net aikčioja sau tyliai
Ir žydrom akelėm seka
Įkandin prie žalio tako.
Jis – tai amžinas meilužis
Kuriam einant girios ūžia, 
Čiauška, švilpia, čiulba, čirškia, 
Kad tiktai jis neužmirštų
Apkabinti, pamyluoti, 
Savo šypsnį dovanoti.