Šile žibutę sutikau –
Pernykščiuos lapuos žiedą skleidė
Lyg atplaišą širdies dangaus,
Lyg ištartą vaikystės raidę.
Tik kaip priprasti prie minties,
Kad niekam čia ilgai nebūti?
Pavasariai spalvom žydės,
Laukus nuauksins rugiapjūtė…
Išmintas takas greit užžels,
O vandenis kitus neš upė.
Ir net neverta klaust rudens,
Ar jis prisimena žibutę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-04-08 22:26:41
Toks gamtos likimas.
Išdegęs laukas su laiku atgyja
Ir vėl banguoja pasėliu vešliu;
Nukrinta žemėn lapai surūdiję,
Išsenka vandens ežerų gilių;
Didingi laurai su laiku nuvysta,
Pavasario sulaukia vėl žmogus;
Atsikelia tasai, kuris paslysta;
Širdis pamiršta su laiku vargus.
Valstybės dingsta nuo pasaulio veido
Ir su laiku lyg dūmas išsisklaido,
Jų vieton naujos gema pamažėl;
Taip viskas nuolat mainos ir kitėja,-
Vien tik laikai, kurie yra praėję,
Atgal sugrįžt nenori kažkodėl.
Kamoensas